pakylėjimas

pakylė́jimas sm. (1) 1. → pakylėti 1: Gindamasis nuo jų (musių), už vieno rankos pakylėjimo užmušė du šimtu musių BsPII130. 2. prk. paaukštinimas (tarnyboje): Turi savo rankose tolesnę savo laimę ir aukštinimus ir pakylėjimus tarnyboje J.Jabl. 3. istor. sosto užėmimo ceremonija: Didysis kunigaikštis, ką tik išrinktas, iškilmingai atsisėsdavo sostan; tasai aktas vadindavosi pakylėjimu į didžiąją kunigaikštiją rš. 4. J, SI323, Srv, Ilg bažn. ostijos pakėlimas mišių metu. \ kylėjimas; pakylėjimas